Shameless. Not the series. My life.

Taigitaigi.

 

Visi turime didesnių ir mažesnių baimių. Vieni bijo aukščio, kiti plaukti, treti vorų ar širšių, mirties, gyvačių ir t.t. Turėti baimių yra visiškai normalu, juk tai viena pagrindinių įgimtų emocinių reakcijų.

Pastaruoju metu itin dažnai galvojau apie baimes ir man pasidarė aišku vienas, kaip Awolnation dainoje dainavo:

“Never let your fear decide your fate.“ – AWOLNATION

Baimė kartais gali itin kaustanti ir tiesiog trukdanti gyventi. Baimė būti teisiamam, nesuprastam, išjuoktam. Dažniausiai – tai tik galvoje. Net jeigu žmonės ir ims teisti – who cares?

Dar neseniai buvau visiškai suvartota savo baimių ir nerimo, bet supratau, kad visiškai be reikalo. Nutariau pažiūrėti toms baimėms į akis ir pamatyti, kas nutiks.

Vienas tų dalykų, kurių baisiai bijojau, buvo rašyti ir dalintis savo mintimis su kitais. Seniau, kai dar vaidindavau teatre, man tai buvo itin lengva. Net patys beprotiškiausi vaidmenys atrodė kaip smagus nuotykis ir jaučiausi itin gerai, nes tai buvo kaukė. Tai buvo personažas – ne aš, ne mano mintys. Tik mano kūnas, žaidžiantis autoriaus žodžiais ir režisieriaus valia. Ateityje tikrai neatsisakyčiau vėl vaidinti, bet …

Dalintis savo mintimis – visai kas kita. Tai žymiai baisiau nei stovėti prieš 500 žmonių pusnuogei.

Būti “shameless“ man reiškia neleisti tai kvailai ir visiškai neracionaliai baimei manęs užvaldyti, nesigėdyti to, kas aš esu, ką turiu pasiūlyti kartais net visiškai nepažįstamiems žmonėms.

Vienintelis dalykas kurio bijau labiau už viską yra tai, kad kai ateis ta diena ir aš jau žinosiu kas, yep guys, mirštu, man liko savaitė ar dvi,  ir gailėsiuos, kad nepadariau to, ko norėjau, o gyventau tam, kad atitikčiau kažkieno ekspektacijas.

Nenoriu būti ta sena moteriškė, susiraukšlėjusiu veidu, pilku megztuku ir iki bambos nutįsusia krūtine, kuri galvoja, “ėt, kaip gaila, kad nepasidariau selfio“ ir vietoj to anūkams pasakosiu, kad buvau hot as fuck, BET NETURĖSIU NET NUOTRAUKOS PARODYTI, nes man selfiai buvo fū, banalu, tuščia, egocentriška, narcizistiška. Ne, ne.

Jokių baimės ir nelaimės lavašų ir … laikas tiksi.

Manau, kad šiais laikais tai kūrėjo, menininko, atsakomybė dalintis savo kūryba, net jei jiems patiems tai atrodo baisu, kvaila ir nereikalinga.

Net jei ir cituoji AWOLNATION

Well I met an old man dying on a train.
No more destination, no more pain.
Well he said one thing, before I graduate
“Never let your fear decide your fate.“

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s